Mano atstovaujama psichodinaminė psichoterapija yra viena iš giluminės psichoterapijos rūšių. Jos šaknys siekia dar S. Freud psichoanalizės teoriją, kuri pastarąjį šimtmetį buvo nuolat tobulinta, plėsta ir moksliškai tikrinta. Psichodinaminė kryptis akcentuoja žmogaus ankstesnės patirties svarbą formuojant jo dabartinį suvokimą apie save ir kitus, reagavimo bei santykių palaikymo būdus. Asmenybės formavimuisi įtaką turėję reikšmingi patyrimai dažnai išlieka neįsisąmoninti, neįvardinti ar nesusieti su dabartimi, dėl ko gali turėti įtakos sukeliant pasikartojančius skaudžius išgyvenimus. Psichoterapijos bėgyje psichoterapinio santykio ir gilesnio savęs supratimo dėka siekiama gauti galimybę keistis, gyventi laisviau bei sąmoningiau.
Kartais populiariojoje kultūroje susiduriame su šalto, analizuojančio ar nereaguojančio psichoanalitiko įvaizdžiu. Gali būti, jog tokį įvaizdį paskatino psichoterapeutų polinkis įdėmiai klausytis ir skirti pakankamai erdvės pačiam klientui pasirinkti pokalbio temas. Tačiau šiuolaikinė psichodinaminė psichoterapija neįmanoma ir be rūpestingo, palaikančio santykio, bendradarbiavimo. Psichoterapeutas nenaudoja kušetės, jis su klientu bendrauja sėdint vienas prieš kitą. Pirmųjų susitikimų metu stengiamasi geriau suprasti kliento atsineštus sunkumus, jei svarstoma apie ilgalaikį darbą - susipažįstama su jo gyvenimo istorija. Bendrai sutariama dėl psichoterapijos tikslų, reguliaraus konsultacijų laiko (įprastai – kartą į savaitę). Psichoterapijos rezultatai priklauso nuo abiejų dalyvių. Iš kliento pusės efektyviam darbui svarbios pastangos būti kuo atviresniu ir nuoširdesniu, susidomėjimas savo vidiniu gyvenimu ir jo stebėjimas.
Psichoterapijos trukmė gali skirtis priklausomai nuo keliamų tikslų. Jei kreipiamasi dėl ištikusios krizinės situacijos suvaldymo ar susitelkiama ties viena konkrečia problema, galima galvoti apie mėnesius. Siekiant gilesnio savęs pažinimo ir asmenybės pokyčių, psichoterapijos trukmė įprastai peržengia metus.